Jeigu stogo danga yra skydas, tai lietvamzdžiai yra kanalai, kurie nusprendžia, kur iš tikrųjų keliaus vanduo. O vanduo keliaus visada. Kiekvieną lietų, kiekvieną atlydį, kiekvieną pavasarį. Klausimas tik vienas – ar jis bus suvaldytas, ar jis lėtai, bet nuosekliai darys savo darbą: drėkins sienas, purvins fasadą, ar net ardys pamatus.
Lietvamzdžių sistema labai dažnai pasirenkama pačioje pabaigoje. Kai stogas jau gražus, fasadas beveik baigtas, o biudžetas – pavargęs. Tada atsiranda pagunda sakyti: „čia juk tik latakai, visi jie panašūs“. Ir būtent šitoje vietoje prasideda istorijos, kurios po kelių metų kainuoja gerokai daugiau nei sutaupyta suma.
Vanduo niekada neklysta – jis tiesiog eina ten, kur jam lengviausia
Vienas dažniausių vaizdų po metų ar dviejų – tamsios juostos ant fasado po lataku. Ne todėl, kad fasadas blogas. O todėl, kad vanduo nuolat bėgo per sieną. Kiekvienas lietus po truputį, po milimetrą, bet visada ta pačia kryptimi.
Kitas scenarijus – žiema. Vanduo nuo stogo teka ten, kur neplanuota, kaupiasi prie pamatų, įsigeria. Ateina šaltis, prasideda užšalimo-atšilimo ciklai. Iš pradžių nieko nematyti. Po kelių sezonų atsiranda smulkūs pažeidimai, skilimai, drėgmės kvapas.
Dar viena labai reali situacija – apledėję takai prie įėjimo. Ne dėl klimato, o dėl neteisingai nukreipto vandens. Ir staiga „smulkmena“ tampa ne tik nepatogumu, bet ir pavojumi.
Kodėl lietvamzdžiai nėra vieta taupyti
Lietvamzdžiai dirba tyliai. Jie neturi „parodyti grožio“. Jų darbas – surinkti, nukreipti ir išleisti vandenį taip, kad tu apie tai negalvotum.
Bet tam reikia, kad sistema būtų parinkta pagal realų stogo dydį ir situaciją. Didelis stogas reiškia didelį vandens kiekį. Jei latakai per siauri arba per mažai įlajų – per liūtis vanduo tiesiog išsilies per kraštą. Ir jis ras kelią – per fasadą, per kampą, per vietą, kuri buvo „ne numatyta“.
Žiemą situacija tampa dar griežtesnė. Latakai gauna apkrovą ne tik nuo vandens, bet ir nuo sniego, ledo, vėjo. Jei laikikliai silpni arba jų per mažai, sistema pradeda „sėsti“. Iš pradžių vos pastebimai. Vėliau atsiranda neteisingi nuolydžiai, vanduo pradeda stovėti, žiemą užšąla, ir tada latakas deformuojasi.
Ir tada dažnai sakoma: „latakai prasti“. Nors iš tikrųjų problema buvo ne latakuose, o visoje grandinėje.
Medžiaga ir montavimas – viena be kitos neveikia
Lietvamzdžiai gyvena lauke visus metus. Saulė, UV, lietus, sniegas, šaltis, purvas. Jeigu medžiaga ir padengimas silpni, sistema sensta greitai ir matomai. Jeigu montavimas atliktas atmestinai, net ir gera medžiaga pradeda kelti klausimų.
Nuolydis latake turi būti tikslus. Ne „iš akies“.
Įlajų turi būti tiek, kiek reikia, o ne „kiek gražiau atrodo“.
Sujungimai turi būti sandarūs ne tik montavimo dieną, bet ir po kelių sezonų.
Skamba paprastai, bet būtent šiose vietose praktikoje gimsta didžioji dalis problemų.
Dažna situacija iš realybės
Pasirenkami gražūs, spalviškai prie stogo derantys latakai. Bet taupoma ant laikiklių ir montavimo. Po metų latakas šiek tiek nusėda. Vanduo pradeda stovėti. Ateina žiema – vanduo užšąla. Po dar vieno sezono sistema jau nebeatrodo „tvarkinga“.
Ir tada tenka taisyti ne tik latakus, bet kartais ir fasadą.
Pabaigai Budmat specialistų nuomonė
Lietvamzdžiai nėra priedas. Jie yra stogo dalis. Ir kartu – viso namo apsaugos sistema.
Kai jie parinkti teisingai, sumontuoti logiškai ir pritaikyti konkrečiam namui, jie tiesiog dingsta iš tavo kasdienybės. Tu apie juos negalvoji. Vanduo teka ten, kur reikia. Fasadas lieka švarus. Pamatai – sausi.
Ir tai, ko gero, yra geriausias komplimentas bet kuriai statybinei sistemai: ji tiesiog veikia.
