Elektrinė gitara yra vienas įtakingiausių ir labiausiai atpažįstamų šiuolaikinės muzikos instrumentų. Nuo pat išradimo 1930-aisiais elektrinė gitara sukėlė revoliuciją muzikos kūrimo ir atlikimo srityje. Nuo rokenrolo iki džiazo, bliuzo ir kitų muzikos rūšių – elektrinė gitara suvaidino lemiamą vaidmenį formuojant XX ir XXI a. skambesį.
Kilmė ir raida
Elektrines gitaros atsiradimą lėmė poreikis užtikrinti didesnį garsą gyvų pasirodymų metu. Nors akustinės gitaros buvo populiarios, jos negalėjo konkuruoti su pučiamųjų instrumentų ir būgnų garsumu bigbenduose. Sprendimą padėjo rasti stiprinimas. Pirmieji bandymai sustiprinti gitarą buvo susiję su akustinės gitaros imtuvo – prietaiso, kuris stygų virpesius paverčia elektriniais signalais – prijungimu prie akustinės gitaros. Šie pirmieji modeliai, pavyzdžiui, 1930 m. Rickenbacker „Frying Pan“, padėjo pagrindus šiuolaikinei elektrinei gitarai.
Tikrasis perversmas elektrinių gitarų konstrukcijoje įvyko išradus vientiso korpuso gitarą. Skirtingai nei akustinės gitaros, kurių korpusas yra tuščiaviduris ir rezonuoja garsą, elektrinės gitaros, kurių korpusas yra kietas, visiškai priklauso nuo elektroninio stiprintuvo, todėl galima geriau kontroliuoti toną ir garsumą. Garsiausia ankstyvoji kieto korpuso elektrinė gitara buvo „Fender Telecaster“, kurią 1950 m. pristatė Leo Fenderis. Po jos 1952 m. pasirodė „Gibson Les Paul“, kurios vienas iš kūrėjų buvo gitaristas Les Paulas ir kuri pati tapo kultine.
Elektrinės gitaros iškilimas populiariojoje muzikoje
Elektrinė gitara greitai tapo XX a. šeštojo dešimtmečio rokenrolo scenos sinonimu. Tokie atlikėjai kaip Chuckas Berry, Buddy Holly ir Elvis Presley išpopuliarino elektrinę gitarą, naudodami ją energingiems ir veržliems garsams, kurie apibrėžė šį žanrą, sukurti.
Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje elektrinė gitara tapo dar svarbesne muzikos kultūros dalimi. Tokie gitaristai kaip Džimis Hendriksas (Jimi Hendrix), Erikas Kleptonas (Eric Clapton) ir Džimis Peidžas (Jimmy Page) išplėtė instrumento galimybių ribas, eksperimentuodami su iškraipymais, grįžtamuoju ryšiu ir kitais efektais, kad sukurtų visiškai naujus garsus. Ypač Hendriksas išgarsėjo savo novatoriškais metodais, elektrinę gitarą naudodamas ne tik kaip muzikos instrumentą, bet ir kaip garso tyrinėjimo įrankį.
Technologinė pažanga ir šiuolaikinis naudojimas
Bėgant dešimtmečiams elektrinė gitara toliau tobulėjo, o technologinė pažanga išplėtė jos galimybes. Sukūrus efektų pedalus, stiprintuvus su įmontuotais efektais ir skaitmeninį modeliavimą, išsiplėtė galimų išgauti garsų spektras, todėl gitaristai gali iki šiol neregėtu mastu pritaikyti savo skambesį.
Be to, elektrinė gitara tapo prieinamesnė, nes galima įsigyti įvairių modelių, tinkančių įvairiems stiliams, biudžetams ir įgūdžių lygiams. Nesvarbu, ar tai būtų sunkūs metalo rifai, sudėtingos bliuzo soluotės, ritmingi funk ritmai, ar skambūs indie roko akordai, elektrinė gitara išlieka universalus ir gyvybiškai svarbus instrumentas beveik visuose muzikos žanruose.
Poveikis kultūrai ir palikimas
Elektrinė gitara tapo ne tik muzikos instrumentu, bet ir maišto, kūrybiškumo ir individualumo simboliu. Jos įvaizdis yra kultinis – nuo klasikinių „Fender Stratocaster“ ir „Gibson Les Paul“ formų iki novatoriško šiuolaikinių užsakomųjų gitarų dizaino. Ji įkvėpė ištisas muzikantų kartas ir tebėra pagrindinis muzikos kultūros elementas visame pasaulyje.
Pabaigai
Elektrinės gitaros poveikis muzikai ir kultūrai yra didžiulis. Nuo pat pradžių, kai buvo ieškoma stipresnio garso, iki to, kad elektrinė gitara tapo roko, bliuzo, džiazo ir kitų muzikos rūšių pagrindu, ji suformavo šiuolaikinės muzikos skambesį. Jos gebėjimas išgauti daugybę tonų kartu su išraiškos galimybėmis užtikrina, kad elektrinė gitara išliks mylimas ir įtakingas instrumentas ateinančioms kartoms.
